LT  | EN  | RU 
Straipsniai, foto, video » Almanachas


                                               Indėnų charakteris

     Indėnas yra miškų ir  tankumynų vaikas. Gamta – jo tikrieji namai. Jo išdidus protas persmelktas miškų tankmės dvasia, o civilizacijos šviesa veikia jį pražūtingai. Nesuvaldomas išdidumas ir nepažabojamas laisvės troškimas harmoningai dera su kalnais, vėjais, platybėmis, tarp kurių jis gyvena, o pirmykščiai Amerikos peizažai ir laisvi gyventojai tiksliai atspindi neaprėpiamą indėno vidinį pasaulį, pilną laukės didybės.
     Apie indėnų charakterį rašoma daug nebūtų dalykų. Poetų susižavėjimas, sentimentalus ašaringumas ir žmonių, geriausiai žinojusių dalyko esmę, pasakojimų iškraipymas sukūrė melagingą įvaizdį. Ieškoti panašumo į jį realiame indėnų gyvenime yra beprasmiška.  Suformuotas indėno paveikslas skiriasi nuo realaus indėno paveikslo taip pat, kaip monarchas iš tragedijos ar epo herojus skiriasi nuo gyvų prototipų rūmuose ar karo tarnyboje. Tanki miško paūksmė, santūrus bei rimtas indėnų karys – šis įvaizdis toks nepaprastas ir paslaptingas. Vis dėlto realiai vertinant indėno paveikslą nieko nėra neįmanomo. Indėno charakteris pilnas prieštaravimų, jame sukoncentruota garbė bei didybė. Indėno išdidumas neįveikiamas nei ugnies, nei tūžmingai draskančio plieno, bet tas pats žmogus maldaus viskio gurkšnio arba pakels duonos plutą, mestą kaip šuniui iš keliauninko palapinės. Vienu momentu jis atsargus iki bailumo, kitą akimirką pasineria į beprotybės bedugnę. Įprastas indėno santūrumas, tarsi šydas dengiantis jausmus, persipina su pamišėlio arba laukinio žvėries nesuvaldomomis aistromis.
     Skaitant ir nagrinėjant romaną tokie nesuderinami charakterio bruožai atrodo keistai, bet iš esmės tai būdinga visiems žmonėms. Mąstymas būna skirtingas, esant įvairioms gyvenimo situacijoms. Skirtingi skirtingų rasių žmonės išdidumą, narsą, išmintį suvokia ir reiškia skirtingai, ir ten, kur vienu atveju jie snaudžia, jau kitu atveju audringai prabunda. Didybės ir nusižeminimo, nuolankumo ir išdidumo derinys senesnis už biblinių patriarchų dienas. Ir tai, kad šis senovinis fenomenas išreiškiamas naujai neįpratusiame mąstyti, nedisciplinuotame laukinio žmogaus prote, neturėtų stebinti – tai viena iš  žmogaus širdies mįslių. Ne mažiau įdomių pastebėjimų galima atskleisti kiekvieno žmogaus sieloje.
     Gamta apdovanojo indėną rūsčia ir griežta išvaizda. Garbės troškimas, kerštas, pavydas – jo vyraujančios aistros; tačiau šaltas indėno temperamentas sulaiko šių ydų apraiškas, kurios yra prakeiksmas romesnėms rasėms. Kerštas jam – visagalis instinktas, netgi daugiau – tai pareigos ir garbės reikalas. Indėnui atgrasi jau pati veiksmo per prievartą mintis. Mažai jo rasės žmonių nusižemins iki tarnavimo liokajumi. Laukinė meilė laisvei ir visiškas nepakantumas kontrolei yra jo charakterio pagrindas. Tačiau, nepaisant tokios nepriklausomybės, jis nuoširdžiai lenkiasi didvyriams, o didžiausi pasiekimai kare arba politikoje užgauna jautriausias jo sielos stygas. Jis pagarbiai klausosi savo genties sakmių ir didvyrių. Pagarba senatvei atsirado iš jo socialinės sistemos, kurioje vyrauja patriarchalinis principas; sakmės ir senolių palikimas vienija indėnų bendruomenę, net ir atsiskyrusius jos narius. Esant tokiam deriniui, meilė šlovei virsta į liepsnojančią aistrą. Šiai aistrai numalšinti jis iškęs šaltį, alkį, ugnį, audras ir kankinimus ir eis į pačią mirtį.
     Šiuos kilnius bruožus aptemdo daugelis negerų bruožų: nenumaldomas įtarumas bei kankinantis pavydas. Būdamas klastingas, indėnas visada įtaria klasta ir kitus. Narsuolis, už kurį nedaug narsesnių visoje žmonių padermėje, jis greičiau smogs iš pasalų, nei suduos atvirą smūgį. Jo kariniai veiksmai pilni spąstų ir gudrybių. Jis niekada nesiverš į kovą taip džiaugsmingai užsimiršęs, kaip į priešų gretas verždavosi gotų rasės. Jo šventėse mes nerasime tų pašėlusių storžieviškų linksmybių, kurios viešpatavo mūsų barbariškų protėvių triukšmingose puotose. Sielos pokalbių prie taurelės indėnas neturi; sentimentalus liūdesys arba pasiutęs įniršis yra jo vienintelis apsvaigimo padarinys.
     Nepaisant visų emocijų, indėno savikontrolė tiesiog geležinė – ją skatina savitas išdidumas ir nuo vaikystės įskiepyta griežta disciplina. Jis mokosi kontroliuoti aistras ir nepaklusti joms. Šaltakraujis karys panašus į apsnigtą ugnikalnį – niekas negali pasakyti, kada ir kur aršus pliūpsnis išsiverš laukan. Išorinė savitvarda suteikia orumo genties susirinkimuose ir harmonijos visuomeniniame gyvenime. Ginčai ir barniai indėnų gyvenvietėse svetimi. Senovės galų sambūriai buvo plepūs kaip šarkų būriai. Iškilmingas ir pilnas didybės indėnų tarybos procesas galėtų būti pavyzdžiu romėnų senatui. Šeimos ir draugų rate indėnas slepia savo prieraišumo jausmą po ledinio šalčio kauke, o priešo gniaužtuose, deginančios ugnies liepsnoje, jis visuomet išlieka išdidus kankinys su narsia veido išraišką.
     Jo intelektas toks pat savotiškas, kaip ir būdas. Visų pirmykščių tautų jutiminės galios pranoksta priežasčių ir pasekmių analizės galias.  Indėnui būdingas įžvalgumas įgyjamas per asmeninę patirtį; tai suteikia gebėjimą perprasti dalykų esmę. Indėnas nėra itin įžvalgus karo ir medžioklės reikaluose, nes retai atsižvelgia į esmines įvykių priežastis arba apskaičiuoja tolesnes savo poelgių pasekmes. Būdamas artimas gamtos stebėtojas, jis nesistengia paaiškinti jos fenomenų, prisigalvoja visokių absurdiškų bei juokingų dalykų. Indėną visiškai tenkina toks vaikiškas jo elgesys, jis neturi jokio noro tęsti tyrinėjimus toliau. Jo nenumaldomas smalsumas yra apribotas siauro interesų rato ir išoriniai dalykai jam nereikšmingi. Beprasmiška stengtis prikelti indėną iš tokio apsnūdimo. Jis retai būna dėmesingas bendroms arba abstrakčioms idėjoms. Jis skurdžiai reiškia mintis, nėra iškalbingas, tačiau, jei kalba apie anapusinį pasaulį, nuomonę išsako spalvingai ir įspūdingai. Indėnas nelinkęs apmąstyti trūkumų; tai rodo jo neapdairumą ir trukdo atlikti bet kokį užbaigtą veiksmą kare arba politikoje.
     Kitos rasės yra plastiškos ir lanksčios, tarsi išlietos iš vaško,  jų plastiškumas ir tvirtumas puikiai dera tarpusavyje. Tačiau indėno charakteris tarsi nutašytas iš akmens – neįmanoma pakeisti jo formos jos nesunaikinant. Rasės, nusileidžiančios energija, turi ekspansijos bei asimiliacijos jėgos, kurios indėnas neturi; jo tvirtumas ir ištvermė tik pasmerkia jį pražūčiai. Jis nesimoko civilizacijos meno ir todėl išnyks kartu su savo miškais. Jo pastovumas sukelia mums nuostabą, ir mes labai susidomėję sekame likimą šio nepataisomo miškų gūdumos sūnaus, neatsiplėšiančio nuo savo griežtos motinos krūtinės. Ir mūsų susidomėjimas auga, kai žvelgdami į nelaimingą klajūną mes atpažįstame herojiško narsumo užuomazgas, sumišusias su ydomis: ranką, kiek dosnią, tiek ir grobuonišką; širdį, stiprią draugystėje ir neapykantoje, nedvejojančią atiduoti gyvybę už išsirinktą draugą; ir sielą, ištikimą savo garbės idėjai ir degančią neišsenkančiu didybės bei šlovės troškimu.

(Первые американцы No.6/2000)